(EN below)

Liepos 23 d. „Meno avilio“ organizuojamame kino peržiūrų ir renginių cikle „Gilios upės tyliai plaukia“ – specialus seansas, kurį pristato humanitarinė organizacija Sienos grupė ir kino klubas Cinézine. Pristatomi filmai „Planas be duomenų“ ir „Tarp linijų“, kvies gilintis į migracijos, tapatybės ir priklausymo temas.

Šia proga kalbamės su filmo „Tarp linijų“ režisiere Dorotėja Suruda ir pagrindiniu veikėju, muzikantu Kadim Mazin – apie dokumentinio filmo kūrimą, asmeninio pasakojimo svarbą ir gyvenimą tarp skirtingų kultūrų bei šalių.

Papasakokite šiek tiek apie šio filmo idėją. Kaip judu susipažinote?

Dorotėja Suruda: Viskas prasidėjo nuo mano savanorystės „Sienos grupėje“. Lankantis sulaikymo stovyklose, organizuojant renginius, man kilo idėja sukurti filmą. Su Kadim susipažinome po vieno iš renginių MO muziejuje. Su juo trumpai pasikalbėjome ir man kažkas tiesiog šmėstelėjo galvoje, kad jis galbūt pritartų mano idėjai kurti filmą. Ir jis sutiko.

Kadim Mazin: Tai vyko po koncerto per pirmosios Pabėgėlių savaitės Lietuvoje atidarymą, kurį organizavo Artscape, UNHCR Lietuva ir kiti partneriai. Niekada nesu daręs kažko panašaus, bet visada buvau atviras pasidalinti savo asmenine patirtimi.

Dorotėja, ar turėjai aiškią filmo režisūros viziją?

D. S.:  Apie migraciją pradėjau galvoti, kai prieš kelerius metus pradėjau studijuoti Dubline. Tada grįžau į Lietuvą, pradėjau savanoriauti ir pamačiau Lietuvą bei Vilnių visai kitoje šviesoje. Užaugau Vilniaus rajone, kuriame buvo daug lietuvių ir rusakalbių, tačiau ši aplinka vistiek buvo labiau monokultūrinė. Nemačiau daugiakultūrinės Vilniaus pusės, nors ji tikrai egzistavo kažkur šalia. Norėjau parodyti tai, ką pamačiau tą vasarą. Nors šis filmas yra Kadimo istorija, vėliau supratau, kad tai istorija apie daug daugiau žmonių.

Kalbėjote apie savanorystę ir aktyvizmą nevyriausybinėje organizacijoje „Sienos grupė“. Kaip įvairios meno formos (muzika, kinas, literatūra ir kt.) gali tapti aktyvizmo priemonėmis? Ar turėjote ketinimų pasiūlyti kitokią migrantų istoriją nei ta, kurią matome žiniasklaidoje?  

D.S.: Man buvo svarbu papasakoti asmenišką vieno žmogaus istoriją. Tikiu, kad ji gali įstrigti žiūrovo atmintyje ir taip sukurti subjektyvesnį požiūrį į migraciją. Žiniasklaidoje apie migrantus dažniausiai kalbama kaip apie vieną didelę grupę. O juk ten yra kur kas daugiau įvairovės. Kadim istorija yra tik viena iš daugelio pavyzdžių. Montažo procese turėjau keletą filmo versijų. Pirmieji juodraščiai, kuriuose nebuvo įtraukta Kadim praeitis, neatrodė pakankama. Man buvo svarbu parodyti, kodėl ir kaip Kadim atsidūrė Lietuvoje. Domėdamasi migracija, visada pasigendu pasakojimų apie migrantų situaciją čia, Lietuvoje. Norėjau parodyti Lietuvą migracijos kontekste.

K.M.: Filmas yra priemonė užmegzti glaudesnius ryšius. Nesvarbu, ar tai būtų filmai apie pabėgėlius, ar apie žmones su negalia – tai gali būti galingas įrankis. Muzika – dar vienas būdas užmegzti artimus ryšius. Muzika man tapo būdu pristatyti savo kultūrą ir šalį, iš kurios esu kilęs. Grodamas stengiuosi parodyti, kad esu toks pat žmogus kaip ir kiti.

Ką jums abiem reiškia žodis „migracija“?

K.M.: Norėjau gyventi Irake, tačiau neturėjau pasirinkimo. Buvau diskriminuojamas dėl savo religinių pažiūrų. Labai aktyviai dalyvavau protestuose Irake, o tai man kėlė didelę riziką. Nemačiau prasmės likti, būti persekiojamam už pasisakymus prieš valdžią.

Neturiu konkretaus žodžio „migracija“ apibrėžimo. Kas yra namai? Neseniai buvau Graikijoje ir jaučiausi kaip namie. Dabar esu Vokietijoje, o po to, kai kurį laiką keliavau Stambule ir Graikijoje supratau, kad jau esu pasirengęs grįžti namo, į Vilnių. Daugelis vietų gali būti namai. Matyt, kad esu pasaulio pilietis.

D. S.: Išvažiavau studijuoti į Dubliną. Pagrindinis skirtumas tas, kad aš pasirinkau išvykti ir pasirinkau šalį, į kurią važiuoti. Tai esminis skirtumas. Neturėjau to tapatybės susiskaldymo, kurį gali patirti žmonės, neturintys kito pasirinkimo, kaip tik palikti namus, arba tie, kurie yra išstumti iš namų. Galiu grįžti į Lietuva kada tik panorėjusi. Žmonės, kuriems suteiktas prieglobstis, negali taip paprastai grįžti į savo tėvynę, nes to neleidžia įstatymai. Keliaudama visada turiu tai mintyje.

Kadim, tavo aistra muzikai yra pagrindinė filmo ašis. Kaip susidomėjai muzika?

K.M.: Manau, kad tai buvo atsitiktinumas. 2019 m. per protestus Irake pirmą kartą pamačiau ūdą ir užsidegiau noru pradėti mokytis juo groti, todėl nusipirkau. Tačiau negalėjau jo parsivežti [Red. past. į Lietuvą], ir 10 mėnesių praleidau be instrumento. Vėliau pamažu, išvykęs iš Ruklos pabėgėlių centro, vėl pradėjau su juo groti. Žmonės ėmė pastebėti, kviesti mane į koncertus šen bei ten. Dabar koncertuojame daugelyje vietų. Man tai būdas kovoti su stereotipais ir dalintis savo kultūra.

Kaip dabar jautiesi pristatydas arabų kultūrą Lietuvoje? Filme minėjai, kad tavo santykis su arabiška tapatybe kartais būna sudėtingas ir norėtum nuo jos pabėgti. Ar jis pasikeitė?

K. M.: Dabar pilnai priimu savo tapatybę. Jis [red. pastaba: poreikis nuo jos pabėgti] atsirado iš baimės, bandant kovoti su stereotipais ir todėl atmetant savo tapatybę, bandant asimiliuotis. Galiausiai tai nebuvo teisingas kelias. Verčiau priimčiau savo kultūrą, tapatybę ir kilmę, vis dar bandydamas asimiliuotis. Netikiu visiška asimiliacija į bet kurią kultūrą. Man svarbiausia buvo paneigti stereotipus, priimant savo tapatybę, kultūrą bei ja dalinantis su kitais.

Žmonėms tai patinka. Po kiekvieno koncerto žmonės visada būna laimingi, o tai džiugina ir mane. Dabar aš priimu savo kilmę. Man nerūpi, ką apie mane galvoja kiti. Aš esu arabas. Tokia yra mano kilmė.

Ar norėtumėte dar ką nors pridurti, ko jūsų nepaklausėme?

D.S.: Viena iš priežasčių, kodėl pradėjau šį projektą, buvo ta, kad norėjau pasidalinti su savo draugais ir šeima tuo, ką pamačiau savanoriaudama. Nemaniau, kad tai bus labai artima mano kurso draugams Dubline, emigrantams nuo Ukrainos iki Afrikos. Nesitikėjau, kad jie sakys, kad jiems ši istorija yra artima.

K. M.: Išvykus iš karto pajunti tarpinį buvimą ir nebesupranti, kur tavo tikroji vieta. Hugas Viktorietis yra rašęs: „stiprus yra tas, kuriam kiekviena žemė yra jo gimta“. Kartu prisimenu ir Edwardo Saido tekstą „Reflections on Exile“ („Refleksijos apie egzilį”). Ši tarpinė būsena, o ne visiškas įsipareigojimas ar priklausymas vienai vietai, labai praplečia pasaulėvoką. Buvimas „tarp“ sumažina bet kokį netikrumą ar dvejopus jausmus dėl tautybės ir priartina prie buvimo žmogumi, apimančiu žmogiškąją tapatybę, ne tik lietuvišką, arabišką, irakietišką ar kitą.

────୨────────ৎ────────୨──────

Tell us a bit about the premise of this film. How did you two meet each other? 

Dorotėja Suruda: It started with me volunteering at Sienos grupė. While visiting detention camps, organizing events, I had this idea for a film. Kadim and I met after one of the performances at the MO museum in Vilnius. I remember we just talked a bit. Something flashed in my head that he might be down for this idea. And he was.

Kadim Mazin: It was after the concert during the opening of the first Refugee Week in Lithuania, organised by Artscape, UNHCR Lithuania, and other partners. I’ve never filmed a documentary, but I was always open to sharing my experience.

Did you have a clear vision for the direction of the film? 

D.S.: I started thinking about these topics while studying in Dublin a few years ago. I then came back to Lithuania, started volunteering, and saw Lithuania and Vilnius in a completely different light. I grew up in a neighbourhood full of Lithuanians and Russian speakers, but it’s mostly a monocultural environment. I didn’t see the multicultural side of Vilnius, even though it surely existed. I wanted to translate what I saw that summer. Even though this film is about Kadim’s story, it turned out to be a story of a lot more people.

You talked about volunteering and activism with the NGO “Sienos grupė”. How can different art forms (music, film, literature, etc.) act as mediums for activism? Did you intend to offer a different story of migrants than the ones we see in the mainstream media? 

D.S.: It was essential for me to tell a very personal story of one person.  A raw personal story might stick in the viewer’s mind and create a more subjective view of migration. The mass media mostly talk about migrants as one big unit. There’s so much more diversity. Kadim’s story is just one of the many examples.

I had different versions of the film. The first drafts of the story without his background didn’t feel right. It was important for me to add the backstory of Kadim, why and how he ended up in Lithuania. At least for me, news about migration and migrants comes from different sources, but it’s always lacking stories about the situation in Lithuania. It was important for me to represent Lithuania in the context of migration.

K.M.: Film is a good tool for creating closer connections. Whether it’s films about refugees or people with disabilities, it can be a powerful tool. Music is another way of creating those close connections. For me, it became a way to showcase my culture and country, where I come from. Through my music, I’m trying to show others that I’m just a normal human being. 

What does the word migration mean to both of you?

K.M.: I wanted to live in Iraq. I didn’t have any choice. I was discriminated against because of my religious views. I was very active in the protests in Iraq, and that meant a lot of risks for too many people. I didn’t see any point in staying there, getting persecuted for speaking against the government.

I don’t have a specific definition for the word migration. What is home? I was recently in Greece, and it felt like home to me. I’m in Germany, and after spending some time in Istanbul and Greece travelling, I’m ready to go back home to Vilnius. Many places can be home. I belong to the world, I guess.

D.S.: I left to study in Dublin, so I’m just exploring. The main difference is that I chose to leave, and I chose the country where to go. It’s an important difference. I didn’t have this identity split that people who have no choice but to leave home, or who are pushed from their home, might have. I can go back whenever I want. People who have been granted asylum cannot just return because it’s not allowed by law. I always have this in mind. 

Kadim, your passion for music is a central piece of the film. How did your love and interest in music begin? 

K.M.: I think it was random. In 2019, during the protests, I saw oud for the first time and felt excited to start learning to play it, so I bought one. But I couldn’t bring it [editor’s note: to Lithuania], and I spent 10 months without my instrument. Then slowly, I started reconnecting with it after I left the Rukla Refugee Centre. People started noticing, inviting me to some concerts here and there. Now we’re performing in multiple places and notable events. It’s a tool for me to fight stereotypes and express myself. 

How do you feel about performing and sharing your heritage in Lithuania right now? In the film, you mentioned that your relationship with your Arabic identity is sometimes difficult, and sometimes you would like to escape it. Have your feelings towards it changed?

K.M: I’m on good terms with my identity now. It [editor’s note: the need to escape it] was there out of fear, trying to fight the stereotypes by rejecting my identity and trying to assimilate. In the end, it was not the correct way. I would rather embrace my culture, identity, and background while still trying to assimilate. 

I don’t believe in full assimilation into any culture. For me, it was about fighting stereotypes by embracing my identity, my culture, and showcasing my heritage. 

People like it. After every concert, people are always happy, and that makes me happy as well. Now I’m on good terms with my background. I don’t care what others think of me. I’m Arab. That’s my background. That’s my origins.

Is there anything else you would like to add that we didn’t ask you?

D.S.: One of the reasons why I started this project was that I wanted to share with my friends and my family what I saw while volunteering. I didn’t think that it would be very relatable for my classmates in Dublin from Ukraine to Africa. I didn’t expect them to come to me and say that they relate to this story. 

K.M.: Once you leave, gaining this in-between status, it becomes unclear where you belong. Hugh of Saint Victor said: ”He to whom every soil is as his native one is already strong.” I’m in a way referencing Edward Said’s Reflections on Exile. This status of being in-between, rather than fully committing or belonging to one place, opens the mind. It reduces any sort of uncertainty, strong feelings about nationality, and gets you closer to being a human embracing a human identity, rather than a Lithuanian, Arab, Iraqi, or any other.